Istorinė atmintis gyva tol, kol ją saugome, puoselėjame ir perduodame ateities kartoms.
2026 m. spalio 24 d. Vakarų (Jūros) šaulių 3-iosios rinktinės Klaipėdos Jono Polovinsko-Budrio 302-osios kuopos šauliai kartu su šeimos nariais ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovais leidosi į istorinę išvyką „Partizanų atminties keliu: Klaipėda–Trakai“.
Kartu vyko Klaipėdos skyriaus vadovė Elena Povilaitienė, kiti sąjungos atstovai ir Adomas Skiezgilas, sukūręs Jono Polovinsko-Budrio memorialinę lentą.
Išvykos tikslas – pagerbti už Lietuvos laisvę kovojusius žmones, prisiminti skaudžius mūsų valstybės istorijos puslapius, susipažinti su istorinio paveldo vietomis ir puoselėti pilietiškumą bei patriotiškumą.
Trakų senosios kapinės – pagarba Lietuvos laisvės kovotojams
Pirmoji išvykos stotelė buvo Gedimino gatvės 26 esančios kapinės, kuriose įamžintas Trakų apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų ir civilių gyventojų atminimas. Kryžius ir paminklinis akmuo skirti 1944–1954 m. žuvusiems kovotojams bei represijų aukoms. Paminklinis akmuo pastatytas 1991 m. rugpjūčio mėnesį buvusio Didžiosios Kovos apygardos partizano ir politinio kalinio Stanislovo Baltrūno-Aukuro bei Trakų miesto seniūnės Jonos Katienės rūpesčiu.
Prie atminimo ženklų sustoję šauliai ir kiti išvykos dalyviai pagerbė žmones, kurių likimai susiję su Lietuvos laisvės siekiu. Memorialai ir koplytstulpiai primena, kad už šiandien turimą laisvę buvo sumokėta didžiulė kaina.
Kapinių tyloje istorija tampa artimesnė – už kiekvieno vardo slypi žmogaus gyvenimas, šeimos likimas ir pasirinkimas neatsisakyti savo įsitikinimų. Tokių vietų lankymas padeda išsaugoti pagarbą žuvusiesiems ir perduoti jų atminimą jaunajai kartai.
Trakų Salos pilis
Viena iš kelionės stotelių buvo Trakų Salos pilis, iškilusi Galvės ežero saloje. Tai vienas žinomiausių Lietuvos istorinių paminklų, menantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.
Pilis statyta XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje ir buvo viena iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų. Jos mūrai, gynybiniai įtvirtinimai ir vieta ežero saloje liudija laikotarpį, kai Trakai buvo svarbus politinis ir gynybinis valstybės centras. Šiandien pilyje veikia Trakų istorijos muziejus, pristatantis miesto, pilių ir krašto istoriją.
Apsilankymas šioje vietoje primena, kad Lietuvos valstybingumo istorija apima daugelį šimtmečių. Valstybės laisvė ir savarankiškumas buvo ginami skirtingais laikotarpiais, o istoriniai paminklai padeda suvokti valstybės raidos tęstinumą.
Senosios kibininės pietūs – karaimų kulinarinio paveldo pažinimas
Po apsilankymo Trakų istorinėse vietose išvykos dalyviai pietavo „Senojoje kibininėje“ – 1969 m. įkurtoje vietoje, puoselėjančioje karaimų kulinarines tradicijas.
Trakai nuo seno garsėja karaimų bendruomene ir jos kultūriniu paveldu. Viena geriausiai pažįstamų šio paveldo dalių – kibinai, tapę neatsiejamu Trakų krašto simboliu.
„Senojoje kibininėje“ tęsiamos tradicinės karaimų virtuvės tradicijos, o kibinai gaminami laikantis senųjų receptų. Valgiaraštyje pristatomi ne tik įvairūs kibinai, bet ir kiti karaimų virtuvės patiekalai.
Ši kelionės stotelė suteikė galimybę ne tik atsikvėpti po istorinės programos, bet ir geriau pažinti Trakų krašto kultūrinį savitumą. Lietuvos istoriją sudaro ne vien politiniai įvykiai ar kovos už laisvę – ją praturtina ir čia gyvenusių bendruomenių tradicijos, papročiai bei iki šių dienų išsaugotas kulinarinis paveldas.
Bendra pietų pertrauka tapo ir proga pabendrauti, pasidalyti kelionės įspūdžiais bei sustiprinti bendrystę tarp šaulių, jų šeimų ir Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungos atstovų.
Istorinė kelionė – tai ir pažinimas, ir bendrystė, ir pagarba Lietuvos kultūrų įvairovei
Kaišiadorių partizanų koplyčia – žuvusiųjų atminimui
Kelionę „Partizanų atminties keliu: Klaipėda–Trakai“ tęsėme Kaišiadoryse, kur aplankėme miesto civilinėse kapinėse esančią partizanų koplyčią.
Ši koplyčia skirta Kaišiadorių krašto partizanams, žuvusiems 1944–1953 m. pasipriešinimo sovietų okupacijai laikotarpiu. Ji primena žmones, kurie pasirinko kovą už Lietuvos laisvę ir paaukojo savo gyvybes dėl valstybės nepriklausomybės.
Kaišiadorių kraštas buvo susijęs su Didžiosios Kovos apygardos partizanų veikla. Šios apygardos kovotojai priešinosi sovietinei okupacijai, o jų likimai tapo Lietuvos laisvės kovų istorijos dalimi.
Koplyčios istorija susijusi ir su pastangomis atkurti bei išsaugoti partizanų atminimą. Išvykos programoje nurodoma, kad ji stovi miesto centre, pagrindiniame take, o jos aplinka tapo vieta, kurioje pagerbiami žuvę laisvės kovotojai.
Prie tokių atminimo vietų suvokiame, kad istorija susideda iš konkrečių žmonių gyvenimų, jų pasirinkimų ir šeimų patirtų netekčių. Partizanų atminimas įpareigoja išsaugoti jų vardus, pasakojimus ir istorinius liudijimus, kad apie laisvės kovas žinotų ir ateities kartos.
Šauliams, jų šeimos nariams ir Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungos atstovams šios vietos lankymas buvo galimybė pagerbti žuvusiuosius ir dar kartą prisiminti laisvės kainą.
Ariogalos senosios kapinės ir partizanų koplyčia – laisvės kovotojų atminimui
Kelionę „Partizanų atminties keliu: Klaipėda–Trakai“ tęsėme Ariogaloje, kur aplankėme senąsias miesto kapines ir jose esančią partizanų koplyčią.
Ariogalos partizanų koplyčia pastatyta žuvusių Lietuvos laisvės kovotojų atminimui. Ji stovi Dubysos šlaite, senųjų Ariogalos civilinių kapinių vakariniame pakraštyje, priešingoje pusėje nuo įėjimo vartų.
Koplyčia pastatyta iš lauko akmenų mūro. Jos frontoną puošia įrašas „Šnabždėk, Dubysa, amžiną maldą žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Šie žodžiai išreiškia pagarbą žmonėms, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir paaukojo savo gyvybes dėl tėvynės.
Ariogala ir jos apylinkės yra svarbios Lietuvos partizaninio pasipriešinimo atminimo vietos. Čia saugoma atmintis apie kovotojus, jų pasiaukojimą ir sudėtingą pokario laikotarpį, kai Lietuvos žmonės priešinosi sovietų okupacijai.
Lankydami šią vietą, išvykos dalyviai galėjo sustoti ir susimąstyti apie laisvės kainą, apie žmones, kurie pasirinko kovą už savo valstybę, ir apie pareigą išsaugoti jų atminimą.
Ariogalos senosios kapinės ir partizanų koplyčia primena, kad istorinė atmintis gyva ne tik archyviniuose dokumentuose ar istorijos knygose. Ji išlieka paminkluose, užrašuose, žmonių pasakojimuose ir mūsų pačių pagarboje praeities kartoms.
Lankydami laisvės kovotojų atminimo vietas, saugome jų istoriją ir perduodame ją ateities kartoms.
Ypatingas pagerbimas Ariogaloje – Kęstučio Albino Bersėno–Stirniuko atminimui
Kelionė „Partizanų atminties keliu“ įgijo ypatingą prasmę, kai Ariogaloje buvo pagerbtas neseniai miręs Kęstutis Albinas Bersėnas–Stirniukas (1928–2026).
Prie jo urnos buvo padėtos gėlės, o šauliai stovėjo garbės sargyboje. Tai buvo santūri, iškilminga ir prasminga pagarbos akimirka žmogui, kurio gyvenimas susijęs su Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorija.
Kęstutis Albinas Bersėnas buvo paskutinis Prisikėlimo apygardos partizanas, asmeninis apygardos vado Leonardo Grigonio–Užpalio ryšininkas ir Norilsko lagerio politinis kalinys. Jo gyvenimas liudija sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį, kai už laisvės siekį žmonės mokėjo savo jaunyste, sveikata ir gyvenimu.
Jis tris kartus lydėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį–Vytautą pas Prisikėlimo ir Kęstučio apygardų partizanus. Savo pasakojimais jis liudijo Prisikėlimo apygardos kovotojų veiklą, jų vadų Petro Bartkaus–Žadgailos ir Leonardo Grigonio–Užpalio istoriją bei partizanų kovą su sovietiniais okupantais.
Daugelis šaulių ir Lietuvos istorija besidominčių žmonių buvo lankęsi jo sodyboje ir girdėję jo prisiminimus. Kartu su Andriumi Bautroniu ir Ariogalos jaunaisiais šauliais jis buvo susijęs ir su Prisikėlimo apygardos štabo bunkerio Daugėliškių miške atstatymo iniciatyva.
Šis žmogus buvo ne tik istorijos liudytojas. Jis buvo ir šeimos žmogus, savo gyvenimu perdavęs patriotizmo, pareigos bei meilės Lietuvai vertybes.
Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentui Stasiui Ignatavičiui Kęstutis Albinas Bersėnas buvo uošvis, artimas žmogus ir pavyzdys jo vaikams bei anūkams. Todėl pagerbimas Ariogaloje turėjo ypatingą asmeninę reikšmę.
Stasys Ignatavičius atsisveikindamas rašė: „Dabar jau nebus kam pasakoti…“
Šie žodžiai primena, kokia neįkainojama yra gyvoji istorija. Išėjus žmogui, kuris pats patyrė partizaninį karą, sovietines represijas ir galėjo papasakoti apie konkrečius kovotojus bei jų likimus, mūsų atsakomybė išsaugoti jo paliktus prisiminimus tik dar labiau išauga.
Padėtos gėlės ir šaulių garbės sargyba Ariogaloje tapo pagarbos ženklu ne tik Kęstučiui Albinui Bersėnui, bet ir visai Lietuvos laisvės kovotojų kartai.
Kol saugome jų vardus, pasakojimus ir liudijimus, tol gyva ir jų atmintis.
Kelias, kurio prasmė išlieka
2026 m. spalio 24 d. išvyka „Partizanų atminties keliu: Klaipėda–Trakai“ buvo diena, skirta Lietuvos istorijai, pagarbai žuvusiesiems ir bendrystei.
Trakų krašto istorinės vietos priminė Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Kaišiadorių ir Ariogalos partizanų atminimo vietos liudijo kovą už laisvę ir jos kainą. O Kęstučio Albino Bersėno–Stirniuko pagerbimas Ariogaloje dar kartą priminė, kad istorija gyva konkrečių žmonių gyvenimuose ir jų perduodamuose prisiminimuose.
Ši kelionė baigėsi sugrįžimu į Klaipėdą, tačiau jos prasmė nesibaigia. Ji tęsiasi kiekvieną kartą, kai atsiverčiame seną nuotrauką, išklausome liudytojo pasakojimą, sutvarkome archyvinį dokumentą ar perduodame istoriją jaunesnei kartai.
Istorinė atmintis gyva tol, kol ją saugome, puoselėjame ir perduodame kitiems.
Išvykos programa ir istoriniai pasakojimai – kelionės dalyvių bei organizatorių pateikta medžiaga. Istorinių vietų aprašymai parengti pagal programoje nurodytą informaciją.